Apie mėgėjišką kiną   

 

     Neprofesionalus kinas tai viena iš meno formų, kurio pripažinimas įvyko Briuselyje 1931 metais. Šiandien tai didelė organizacija tapusi UNESCO padaliniu, kurį vadinama „UNICA“.

 

 

Kino saviveiklos pradžia Lietuvoje

 

        Meno saviveikla Lietuvoje sovietmečiu buvo išvystyta kaip niekur kitur. Skaitlingi chorai ir estradiniai ansambliai, dramos rateliai ir agitmentinės brigados, liaudies šokių kolektyvai ir įvairūs orkestrai – tai dalis tų meninės saviveiklos žanrų, kurie mūsų kasdieniniame gyvenym įleidę gilias ir stiprias šaknis. Tačiau besivystant technikai ir mokslui, vis dažniau pasirodydavo informacija apie tokias meninės saviveiklos formas, kurios visai neseniai buvo laikomos mažai kultivuojamomis ir neturinčiomis jokių perspektyvų masiškumui. Viena iš tokių saviveiklos meno rūšių – mėgėjiškas kinas.

        Pirmoji Lietuvos kino organizacija, Lietuvos kinematografininkų mėgėjų sąjunga, įkurta 1931 m. gegužės 2 d. ir veikusi iki 1935 m. Kaune. Jos steigėjas ir pirmasis pirmininkas – kino operatorius Stepas Uzdonas.

  Antrojo pasaulinio karo metai, bei pokariu mėgėjišku kinu domėjosi tik pavieniai asmenys, neturintys šioje srityje patyrimo, kuriantys daugiausiai šeimyninius filmus. Tačiau ilgainiui saviveiklinis kinas subrendo. Kino mėgėjų sukruti filmai tapo žinomi ne tik Lietuvoje, bet ir kaimyninėse respublikose.  Čia visų pirma reikia pažymėti Kauno radijo gamyklos saviveiklinę studiją „Banga“, Vilniaus, Kauno, Šiaulių aukštųjų mokyklų kino saviveiklininkus, gabius Kėdainių, Pasvalio, Panevėžio miesto kino saviveiklinikus, sukūrusius ne vieną įdomų kino filmą.

     1957-1960 metais Kaune prie tuometinio Kauno medicinos instituto, Kauno politechnikos instituto, Kauno radijo gamyklos būrėsi mėgėjiško kino entuziastai. Tad mėgėjiško kino lopšiu galima būtų laikyti Kauną.

    Daug energijos šiam brangiam menui plėtoti paaukojo grįžęs iš sovietinio lagerio prieškario dokumentinio kino pradininkas Steponas Uzdonas. Jis įkūrė Kauno radijo gamyklos kino studiją „Banga“, kurioje išaugo tokie kino menininkai kaip Česlovas Norvaiša, Rimantas Kauza, Juozas Sakalauskas, Zenonas Tarakevičius, Antanas Steponavičius ir kt. Sviveiklinis kinas aktyviai vystėsi ir kituose Lietuvos regionuose.

 

Lietuvos kino mėgėjų draugijos steigimas

 

          Prieš pusę šimto metų Lietuvoje pirmuosius žingsnius žengė kino mėgėjų sąjūdis. Pradžia buvo nelengva - nebuvo kino mėgėjus vienijančios struktūros, stigo aparatūros, kino juostų. Bet entuziazmas neatlėgo. Metai iš metų brendo operatorinis, režisūrinis meistriškumas, įvairesnė darėsi sukurtų filmų tematika.

 Kino mėgėjų sąjūdis ir iškėlė būtinumą Lietuvoje įsteigti kino mėgėjų draugiją, kuri sėkmingai dirbo, į savo gretas suburdama vis daugiau respublikos kino mėgėjų. Šios draugijos skyriai įsisteigė ir eilėje respublikos miestų, apjungdami aplinkinių rajonų kino saviveiklininkus.

  Remiantis Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1966 metų liepos 30 dienos nutarimu Nr. 329 „Dėl siaurajuostės kinematografijos vystymo ir jos panaudojimo mokymo reikalams bei politinio švietimo darbui“, pritarta Valstybinio kinematografijos komiteto ir kino mėgėjų pasiūlymui įsteigti Lietuvos TSR kino mėgėjų draugiją, veikiančią ūkiskaitiniais pagrindais. Nutarimu patvirtinti draugijos įstatai, etatų sąrašas bei mokos fondas. Vilniaus miesto vykdomasis komitetas buvo įpareigotas suteikti draugijos valdybai patalpas kūrybiniam bei metodiniam darbui. Šį naujai įkurta struktūra suvienijo kino mėgėjus. Stambiausiuose respublikos miestuose (Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje) buvo įsteigti LKMD skyriai, kurių tikslas – dalykiškai ir operatyviai teikti visokeriopą paramą ir individualiems kino mėgėjams, ir kino mėgėjų kolektyvams.

 

   1995 metų spalio 26 dieną, vadovaujantis LR Visuomeninių organizacijų įstatymu, Teisingumo ministerijoje Lietuvos kino mėgėjų draugija buvo perregistruota į Lietuvos kino mėgėjų sąjungą (LKMS).

 

Šiuo metu.

 

         Šiuo metu Lietuvoje veikia daugybė mėgėjiškų filmų studijų. Kasmet sukuriama virš 500 mėgėjiškų filmų, kurių autoriai įvairių profesijų žmonės, studentai, moksleiviai, senjorai. Įvairiuose šalies miestuose vyksta mėgėjiškų filmų festivaliai.  Atsiradus skaitmeninei technikai, kompiuteriams - filmų kūrimas tapo paprastesnis, prieinamesnis, šią meno rūšį pasirenka vis daugiau žmonių.